Filosofija apie VISKĄ. I dalis.

Mokslas yra kūryba, kūryba yra gyvenimas, gyvenimas yra meilė, meilė yra amžinybė, o amžinybė - tai Visata.

Tai yra išvestinė išvada iš pamąstymų apie tai, kas yra svarbiausia. Nesakysiu: svarbiausia gyvenime. Nes netrukau suprasti, kad tas žodis "gyvenime" skamba per daug siaurai ir klaidinančiai. Prieš jums skaitant, noriu įspėti, jog šis įrašas yra gryni mano pamąstymai iš to, ką aš žinau, ką patyriau, ką atradau savo galvoje, pasitelkdama išorines priemones, tokias, kaip kelių metų patirtis, iš įvairių informacijos šaltinių, bet tuo pačiu, pačio svarbiausio šaltinio - mano vidinio supratimo. Tai yra mintys ne vien apie šį, materialųjį pasaulį, tačiau kiekvienas juos gali suprasti, nes jie, nors ir neakivaizdūs, bet veikia kiekvieno asmeniniame gyvenimo kelyje. Tiesiog, kaip ir kiek informacijos įsisavinsite, priklauso nuo jūsų imlumo, nuo noro suprasti, galiausiai, nuo to, ar esat linkę į egzistencinius apmąstymus. Taip pat noriu pažymėti, kad viskas, ką rašau, yra tik mėgėjiška, nieko profesionalaus. Profesionalumo tik bandoma siekti, bet ne visi bandymai juk būna sėkmingi.

Aptarsiu išsamiau kai kurias sąvokas, iš mano išvestinio sakinio. Sakysite, jums ir taip aišku, ką reiškia mokslas, kūryba, gyvenimas, meilė, amžinybė ar net Visata. Juk girdėti žodžiai, turbūt girdimi kasdien. Nuo to nuolatinio pasikartojimo, jie jums taip įsirėžę į smegenis, kad tikrai atrodo, jog žinote tų žodžių reikšmę. Bet argi? Netgi aš iki galo nežinau, nors ir galvoju apie juos kiekvieną mielą dieną. Sakyčiau, visi mes esame truputi filosofai, kai susimąstome apie prasmes, tik ne visi kvalifikuoti (o ir kaip galima gauti kvalifikaciją šioje srityje, aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju). Tie, kurie pažįstate save, ir žinote, kad mėgstate daug mąstyti bei ieškoti išvadų, turbūt rasite sąsajų su šia mintimi: kad ir kiek laiko dienoje praleistumėte, ieškodami tos vienos tiesos, dienos gale, jūs vis tiek pasiduodate, nes mintys nuo įvairių prisikaupusių teorijų tik dar labiau susijaukia ir jūs suprantate, kad ne tik nepriartėjote prie tos tiesos, bet dar labiau nutolote. Na, ir tada belieka prisiminti genialiąją Sokrato sentenciją: žinau, kad nieko nežinau. Man taip nutinka labai dažnai. Būna, mintys taip susijaukia, smegenys taip pavargsta nuo to įtempto darbo, kad perdega. Ir turiu pasakyti, tas jausmas nėra iš gerųjų. Tada tenka praleisti nemažai laiko, kol atsigauni. Tokiu atveju, labai rekomenduoju tiesiog paprastą miegą. Bet, nenukrypstant nuo esminių dalykų... 

Nors visos iš tų sąvokų gali pasirodyti paprastos, lengvai paaiškinamos, nes joms paaiškinti galima rasti kiekvieno jūsų gyvenimo pavyzdžių, tai nereiškia, kad atsakymas surandamas taip paprastai. Galbūt to vieno atsakymo rasti net neįmanoma. Prisipažįstu, aš bandau siekti neįmanomo, ir galbūt, tai mano perfekcionizmas, kuris pasąmonėje liepia man ieškoti tikrųjų tiesų. Nors mano "sąmoningas aš" nesupranta kam. Juk tiesų žinojimas yra tik našta, tai tik apsunkina kasdienybę, kadangi žinai kažką, ko individai tavo aplinkoje nežino ir tu negali su niekuo savo žiniomis pasidalinti. Gerai, kad bent jau yra internetas, ir specifiškiau, blogas, kuriame gali pasidalinti savo mintimis. Taigi, galima pabandyti, bet jau iš kelių perspektyvų, požiūrio kampų pažvelgti į esamas sąvokas. 

Pirma sąvoka, kurią bandysiu aptarti, nes apie ją pastaruosius kelis mėnesius galvojau daugiausiai, yra meilė. Apie šią sąvoką bene dažniausiai filosofuojama, ir tas žodis yra tiesiog tapęs toks nuvalkiotas, kad žmonės ima žiūrėti į jį vos ne su pašaipa. Mat meilė, tikra meilė, yra pernelyg dažnai maišoma su kitais reiškiniais. Juos norėčiau aptarti atskirame įraše. Man asmeniškai, meilė yra pats tyriausias bei tauriausias jausmas, neprilygstantis niekam kitam, aukštesnis už visą kitą. Ir tai yra bendros meilės apibūdinimas. Žinoma, visiems daug įdomiau, kai kalba eina apie meilę tarp dviejų individų, o dar tiksliau, romantiškąją meilę. Be abejonės, ir man tai yra labai aktualu, juk esu jaunas individas. Nors dėl tam tikrų priežasčių, apie šitą nepaprastą reiškinį iš savo asmeninės perspektyvos daug nekalbėsiu. Užteks aptarti tam tikras savo mintis su kitomis, kitur išgirstomis mintimis. Bet prieš pradedant, dar vienas svarbus įspėjimas: kai kurios mintys gali pasirodyti labai šiurkščios bei griežtos, gali nustebinti, netgi išmušti iš vėžių, jeigu esate užliūliuoti tokios meilės idėjos, apie kurią skiedžia filmai bei pasakos, nes, atsiprašau jei nuliūdinsiu, bet ten tiesos beveik nebūna.

"Mes mylime ne kitą žmogų, bet save, kokiais tampame prie to žmogaus"

"Meilė gali būti tik tada, kai pirmiau yra darnus santykis su savimi" 

arba "Pirmiau turi pradėti mylėti save, kad galėtum mylėti kitą"

"Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia" - Apaštalas Paulius

"Meilė yra tik pakankamai aukštas tolerancijos lygis kitam"

"Mylėti - tai matyti žmogų tokį, kokį jį sukūrė Dievas" - F. Dostojevskis

"Tikrosios meilės esmė - gebėjimas atsisakyti savęs, užmiršti save kitame asmenyje, tačiau, taip išnykstant ir taip užsimirštant, iš naujo save suvokti ir save atrasti" - G. V. F. Hegelis

"Žmogaus potraukiai turi tris šaltinius: sielą, protą ir kūną. Sielos potraukis gimdo draugystę, proto potraukis gimdo pagarbą, kūno potraukis gimdo geismą. Šių trijų potraukių jungtis gimdo meilę" - iš Senovės Indijos traktato, pavadinimu "Persiko šakelė"

Pradžiai tiek. Nenoriu prirašyti per daug, nes kitame įraše planuoju aptarti visas citatas, labai išsamiai, ir greičiausiai pridėti jų dar daugiau.

Dar viena sąvoka, kurią norisi aptarti, tai gyvenimas. Bet kadangi tai tokia plati, ir sunkiai apibūdinama sąvoka, aš aprašysiu tik vieną to gyvenimo dalį, vieną aspektą, kurį pasiskolinau iš indų mokymų, ir tai yra karmos pasireiškimas. 

Karmos pamokos:

Gyvenimas gali būti paremtas vien karminėmis pamokomis. Jas gali išgyventi nuolatos, vieną po kitos, rodos, nėra galo. Ir tik retkarčiais patiri gerų, nors ir trumpalaikių patirčių, kaip "malonę iš aukščiau". Vien tam, kad suprastum, ką galėtum turėti, kad pajaustum kontrastą tarp vargų ir džiaugsmų, kad pradėtum kovoti už tai, ko originaliai nusipelnai. Nes visi, visos naujos sielos ateina į pasaulį tyros, nekaltos. Gyvenimo patirtys, tarp kitų, jau karminę patirtį turinčių, vargstančių sielų, supurvina jas ir jos pasidaro nebe tyros. Viskas priklauso ir nuo kūno padėties sąlygų. Jeigu kūnas yra saugomas nuo išorinio pasaulio poveikio, siela taip pat lieka apsaugota. Tačiau tai jai nėra į naudą, nes šitaip užkertamas kelias tobulėjimui, perėjimui į aukštesnius sąmonės lygius, taigi tas procesas stipriai sulėtinamas. Įmanoma netgi įstrigti keliems gyvenimams iš eilės tame pačiame lygyje. Sielos likimas priklauso nuo kūno padėties, aplinkinių sielų bei energetinio, astralinio pasaulio įtakos.

Tai tėra mažas segmentėlis iš mano pačios pamąstymų, kuriems nebuvo padaryta jokia konkreti pašalinė įtaka. Apie sielą, karmos veikimą, kaip ir apie energetinius ryšius bei astralinį pasaulį aš dar tik mokausi, ir žinau tikrai nedaug. Tačiau, kadangi yra jausmas, kad tai yra tikros gyvenimo tiesos, ar bent jau vieni tiksliausių požiūrio kampų, ateityje aš dar daug daugiau sužinosiu, ir manau, pasidalinsiu viešai.

Manau, šiame įraše tai viskas, ką norėjau pasakyti šiam kartui. Bet žinoma, liko dar labai daug ką aptarti. Aptariau tik kelias savo apmąstymo išvestinio sakinio sąvokas, ir vis tiek, ne iki galo. Todėl sekančiame įraše parašysiu daugiau apie tai, kaip viskas susiję, kad galbūt geriau paaiškėtų, kodėl tai yra svarbiausi dalykai.

Labai jums ačiū už kantrybę ir galbūt, nuoširdų susidomėjimą.