I. Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas" įvertinimas
Ieva Simonaitytė (1897-1978) - iš Klaipėdos krašto kilusi prozininkė, kurios vardą turėjo būti girdėję visi, baigę mokyklą. Lygiai taip pat, kaip turėjo būti bent girdėję apie rašytojos žymiausią kūrinį - "Aukštujų Šimonių likimas". Taip sutapo, kad knygą baigiau skaityti visai priešais kelionę į Klaipėdą, pakeliui ruošiantis aplankyti aplinkinius kaimelius. Manau, ten teks prisiminti vaizdinius, kurie buvo iškilę verčiant knygos puslapius, matant iliustracijas, kurios yra šiame leidime, kurį turiu. Mokykloje su šiuo kūriniu neteko susipažinti išsamiai, tačiau kilus susidomėjimui Lietuvos etnokultūra ir jos palikimais, ieškant lietuviškų pasakų knygų iš vaikystės, atradau ir šį romaną, ir kaži kaip apsidžiaugiau, nes kaip tik kažko tokio ir norėjau atrasti.
Pirmas dalykas, kuris mane kiek nustebino, tai kad šis romanas iš kitų skaitytų išsiskiria tuo, jog savo pasakojime neturi išliekančių tų pačių veikėjų - vystantis istorijai jie visą laiką kinta. O taip yra dėl to, kad pasakojama istorija apie visą Šimonių giminę, nuo pačios galimos atsekti pradžios iki jos pabaigos. Istorijoje paliečiama nemažai giminės kartų, jų skaičiaus netgi negaliu tiksliai įvardinti, o jei apsiimčiau vardinti visus veikėjus, kas kieno vaikas, tėvas, motina, viską sumaišyčiau. Tačiau romano esmė yra ne veikėjai, ne konkretūs įvykiai, jo esmė yra parodyti vienos giminės likimą. O tas likimas yra negailestingas. Istorijos veiksmo laikas prasideda nuo maždaug 1709 metų, kaip konkrečiai yra minima, bet geriausia yra sakyti, kad tai tiesiog XVIII a. Romane Ieva Simonaitytė aprašo paprastų kaimo gyventojų, būrų, baudžiauninkų kasdienybę, patiriamus vargus, ir tuo atitinka realizmo kryptį. Tačiau man patinka, kad autorė taip pat nevengia įvelti mistikos elementų. Ypač man patiko scena su Heincu Šimoniu, kuris atvyko su tėvu aplankyti jo gimtinės iš Karaliaučiaus. Joje aprašoma Lietuvos gamta, kaip ir bet kokiuose kituose šaltiniuose visada mane papirkinėja ir pradeda versti mylėti šitą kraštą būtent dėl to. Pasak Heinco, kai jis stovėjo žvelgdamas į tuos medžius pro rūką, kuriame pradeda baltos mergelės lyg vėlės vaidentis, dėl tos gamtos tokio paslaptingo, mistinio žavesio visi lietuviai yra poetai. Patiko ši mintis, kažin ar tai nebuvo pačios Simonaitytės toks suromantizuotas įsitikinimas.
Mano nuomone, šis romanas gali reikalauti kantrybės, ypač tiems skaitytojams, kurie nusiteikę rimtai literatūrai, kadangi "Aukštujų Šimonių likimas" pagal savo kalbą yra labai lengvas. Bet turinys ne toks ir lengvas. Jeigu esi jautrus/empatiškas žmogus ir mėgsti įsijausti į kitų kailius, tai kai kurios scenos gali tave ir pagraudenti. Pagrinde kraują verčia užvirti visa neteisybė ir žmonių beširdiškumas, šaltumas, per didelė puikybė. Žiaurus elgesys su vaiku, kuris yra visiškai vienas, bejėgis, našlaitis, ir ligotas, man pasirodė tiesiog nesuvokiamas. Kartais tiesiog pribloškia, kai susimąstai apie tai, kas kasdien pasaulyje vyksta baisaus, kaip kai kurie žmonės kenčia pragaro kančias, o tu net neturi apie tai jokio supratimo.
Kodėl Šimonių giminė patyrė tokį sunkų likimą? Pačioje pradžioje jie buvo bajorų palikuonys, jie gyveno būdami išdidūs, garbingi, tai buvo įrašyta į giminės kraują. Tačiau ne visada garbės jausmas bei išdidumas atsieina į gerą realiame pasaulyje. Kartais aklai šuniška ištikimybė tam, kas tau šventa gali atsieiti į tavo nenaudą, ypač kai atsiduri kritinėje situacijoje, kaip pavyzdžiui, užpuolus priešui. Taigi nuo pat pirmos aprašomos kartos prasidėjo sunkusis giminės likimas, ir nuo to laiko jis lydėjo kartą iš kartos įvairiais skirtingais, bet vis žiauriais nutikimais.
Romanas nėra tas, kurį laikyčiau nuostabiu pagal savo standartus, tačiau aš turiu omenyje ir tai, kad tai lietuviškas, archajiškas kūrinys, ir vertinant reikia į tai atsižvelgti. Knyga man buvo tiesiog drama, gyvenimo drama, pavaizduota realistiška situacija, bet tik dalinai, nes geriau pagalvojus, negali visą laiką giminę lydėti tik tokios kraštutiniškos nesėkmės. Tačiau iš kitos pusės suprantu, kad tai truputi sumistifikuota istorija, siekianti parodyti tam tikrą perspektyvą. Priekabių romanui aš praktiškai ir negaliu ieškoti, tačiau būsiu šuniškai ištikima savo principams ir laikysiuosi savo standartų. Pernelyg lengva kalba romane, pernelyg kraštutiniški nepalankių situacijų sprendimai man yra minusai. Vis dėlto, knyga papirko mane savo kalbos vaizdingumu, sužavėjo mane asmenybės, jų tvirtumas net ir sunkiausiomis akimirkomis, iš tų žmonių vidinių stiprybių kylančios stovėsenos gyvenime galima pasimokyti, galima pritaikyti kai kuriuos elgsenos modelius ir šiais, ne tokiais sudėtingais laikais. Taigi, nors iš pradžių norėjau vertinti žemesniu balu, tačiau dabar geriau viską apgalvojus ir prisiminus, koks vis dėlto nemenkas įspūdis yra paliktas, vertinu kūrinį 8,5/10. Jis tikrai įeina į vienų ryškiausių lietuviškų romanų sąrašą, bet ne mėgstamiausių.
Pirmas dalykas, kuris mane kiek nustebino, tai kad šis romanas iš kitų skaitytų išsiskiria tuo, jog savo pasakojime neturi išliekančių tų pačių veikėjų - vystantis istorijai jie visą laiką kinta. O taip yra dėl to, kad pasakojama istorija apie visą Šimonių giminę, nuo pačios galimos atsekti pradžios iki jos pabaigos. Istorijoje paliečiama nemažai giminės kartų, jų skaičiaus netgi negaliu tiksliai įvardinti, o jei apsiimčiau vardinti visus veikėjus, kas kieno vaikas, tėvas, motina, viską sumaišyčiau. Tačiau romano esmė yra ne veikėjai, ne konkretūs įvykiai, jo esmė yra parodyti vienos giminės likimą. O tas likimas yra negailestingas. Istorijos veiksmo laikas prasideda nuo maždaug 1709 metų, kaip konkrečiai yra minima, bet geriausia yra sakyti, kad tai tiesiog XVIII a. Romane Ieva Simonaitytė aprašo paprastų kaimo gyventojų, būrų, baudžiauninkų kasdienybę, patiriamus vargus, ir tuo atitinka realizmo kryptį. Tačiau man patinka, kad autorė taip pat nevengia įvelti mistikos elementų. Ypač man patiko scena su Heincu Šimoniu, kuris atvyko su tėvu aplankyti jo gimtinės iš Karaliaučiaus. Joje aprašoma Lietuvos gamta, kaip ir bet kokiuose kituose šaltiniuose visada mane papirkinėja ir pradeda versti mylėti šitą kraštą būtent dėl to. Pasak Heinco, kai jis stovėjo žvelgdamas į tuos medžius pro rūką, kuriame pradeda baltos mergelės lyg vėlės vaidentis, dėl tos gamtos tokio paslaptingo, mistinio žavesio visi lietuviai yra poetai. Patiko ši mintis, kažin ar tai nebuvo pačios Simonaitytės toks suromantizuotas įsitikinimas.
Mano nuomone, šis romanas gali reikalauti kantrybės, ypač tiems skaitytojams, kurie nusiteikę rimtai literatūrai, kadangi "Aukštujų Šimonių likimas" pagal savo kalbą yra labai lengvas. Bet turinys ne toks ir lengvas. Jeigu esi jautrus/empatiškas žmogus ir mėgsti įsijausti į kitų kailius, tai kai kurios scenos gali tave ir pagraudenti. Pagrinde kraują verčia užvirti visa neteisybė ir žmonių beširdiškumas, šaltumas, per didelė puikybė. Žiaurus elgesys su vaiku, kuris yra visiškai vienas, bejėgis, našlaitis, ir ligotas, man pasirodė tiesiog nesuvokiamas. Kartais tiesiog pribloškia, kai susimąstai apie tai, kas kasdien pasaulyje vyksta baisaus, kaip kai kurie žmonės kenčia pragaro kančias, o tu net neturi apie tai jokio supratimo.
Kodėl Šimonių giminė patyrė tokį sunkų likimą? Pačioje pradžioje jie buvo bajorų palikuonys, jie gyveno būdami išdidūs, garbingi, tai buvo įrašyta į giminės kraują. Tačiau ne visada garbės jausmas bei išdidumas atsieina į gerą realiame pasaulyje. Kartais aklai šuniška ištikimybė tam, kas tau šventa gali atsieiti į tavo nenaudą, ypač kai atsiduri kritinėje situacijoje, kaip pavyzdžiui, užpuolus priešui. Taigi nuo pat pirmos aprašomos kartos prasidėjo sunkusis giminės likimas, ir nuo to laiko jis lydėjo kartą iš kartos įvairiais skirtingais, bet vis žiauriais nutikimais.
Romanas nėra tas, kurį laikyčiau nuostabiu pagal savo standartus, tačiau aš turiu omenyje ir tai, kad tai lietuviškas, archajiškas kūrinys, ir vertinant reikia į tai atsižvelgti. Knyga man buvo tiesiog drama, gyvenimo drama, pavaizduota realistiška situacija, bet tik dalinai, nes geriau pagalvojus, negali visą laiką giminę lydėti tik tokios kraštutiniškos nesėkmės. Tačiau iš kitos pusės suprantu, kad tai truputi sumistifikuota istorija, siekianti parodyti tam tikrą perspektyvą. Priekabių romanui aš praktiškai ir negaliu ieškoti, tačiau būsiu šuniškai ištikima savo principams ir laikysiuosi savo standartų. Pernelyg lengva kalba romane, pernelyg kraštutiniški nepalankių situacijų sprendimai man yra minusai. Vis dėlto, knyga papirko mane savo kalbos vaizdingumu, sužavėjo mane asmenybės, jų tvirtumas net ir sunkiausiomis akimirkomis, iš tų žmonių vidinių stiprybių kylančios stovėsenos gyvenime galima pasimokyti, galima pritaikyti kai kuriuos elgsenos modelius ir šiais, ne tokiais sudėtingais laikais. Taigi, nors iš pradžių norėjau vertinti žemesniu balu, tačiau dabar geriau viską apgalvojus ir prisiminus, koks vis dėlto nemenkas įspūdis yra paliktas, vertinu kūrinį 8,5/10. Jis tikrai įeina į vienų ryškiausių lietuviškų romanų sąrašą, bet ne mėgstamiausių.
Iliustracija: Pieter Brueghel the Younger "The Peasants' Brawl"
Komentarai
Rašyti komentarą