Dienoraštinis fragmentas iš gyvenimo

Taip, tinklaraščio dizaino aš vis dar nepalieku ramybėje - pastarasis man vis neįtinka. Reikia jį labiau personalizuoti, ką ir padarysiu bėgant mėnesiams. Žinau, turėčiau pasakyti "bėgant savaitėms" ar "bėgant dienoms", tačiau aš savęs nespaudžiu ir neprisižadu ko nereikia. Žinau, kad turėčiau rašyti dažniau. Tačiau nerašau. Nerašau, nes manęs niekas nevaro. Žmogui iš prigimties nelemta savęs spausti, kadangi tai retai kada veiksminga. Žmogus linkęs paklūsti kito valiai. Dažniausiai iš baimės, pavyzdžiui, bijant prarasti savo statusą kitam asmeniui. Nors kai pagalvoju apie save, taip nemanau. Kažkodėl taip matau kitus, bet savęs taip nematau. Galbūt nebijau nieko prarasti gyvenime, kai jau praradau svarbiausią... Bet ne, čia vėl prasiveržia užslėpti bepročio kliedesiai. O į juos niekada nereikia kreipti dėmesio.

Nespaudžiu savęs. Nemanau, kad kas nors turėtų tai sau daryti, nors žinoma, priklausomai nuo situacijos. Paspausti save reikia tada, kada esi įstrigęs kenksmingoje tau situacijoje, su tikslu iš jos išlipti. Žinau, kad papildomas stresas man nereikalingas. Ir taip net kelias dienas iš eilės kamavo keista nemiga. Vieną tokią naktį praleidau rašydama eilėraštį. Jis nepavyko. Nors viliuosi dar sugrįžti ir užbaigti. Visgi vienas šios vasaros tikslų yra parašyti kokį nors literatūrinį kūrinį. Tam, kad neužmirščiau savo aistros, kuri gražiai rikiuojasi šalia dailės ir muzikos. Vasara po truputi eina į pabaigą, o tikslai dar labai toli iki jų įgyvendinimo, todėl kyla toks nerimas, jog nesuspėsiu, o tada būsiu labai savimi nusivylusi. Tačiau ši vasara man šimteriopai geresnė jau dabar, palyginus su keliom prieš tai buvusiom, kada visiškai netikslingai švaisčiau savo brangų laiką. Gyvenimą norisi gyventi tokiu nusistatymu, kad dėl nieko nesigailėtum, tačiau kartas nuo karto išlenda kažkokia proto neigiamybė ir pradeda juodinti mintis dėl praeities sprendimų.

Po kelionės į Vilnių dabar pats geriausias laikas paimti į rankas knygą, kurią šiuo metu kankinu (arba ji mane kankina), kuri yra kaip tik apie šį miestą. Saulės apšviestas ir sklidinas įvairiausių žmonių jis neatrodo toks, kaip jį aprašinėja Gavelis. Bet vos tik pilniau apsiniaukia ir prapliumpa lietus, jis tarsi tikrai panyra į savo keistąją atmosferą. Tarsi nukrenta ant jo kažkokia uždanga ir tu vėl jautiesi nejaukiai. O šalimais lengvai gali pradėti įsivaizduoti tave tyliai sekantį juodą varną, kuris protingomis akimis žiūrėdamas į tave yra pasiruošęs išlesti tau vidurius. Galbūt perspaudžiu. Galbūt. Kol nepaskaičiau Gavelio, dar tokių minčių nebuvo.

Apie knygą turėčiau parašyti recenziją. Turėčiau. Tik ji yra viena tų, kurios gali pilnai neperjausti iš pirmo skaitymo. Kol kas galiu pasakyti, kad skaitymo procesas tenkina, einasi lengvai, tiesiog dar reikės vėliau pačiupinėti jos puslapius, verčiant atgal.