"Rojus pakelėje"

Baltoje pievoje margos bitės dūzgia,

O dangaus skliaute vaidenasi angelai,

Kai siela neįmenamas paslaptis kužda,

Širdies glūdumoj slepiasi gilūs jausmai.

Tylus naktinių drugių peizažas lange,

Trimatis vaizdas raudonų aguonų lauke,

Ir varvantis dangus bus mūsų vanduo,

O mūsų kraujas - naujasis ruduo.

Tuštumoj, skylėj, bedugnėj begalinėje,

Dar dega žiburiai, kurie bus paskutiniai,

O žvakes užpūtus vėjui laukiniui,

Širdis užges šviesoj nemirtingoj.

Frankenšteinu jausmo palaikai pavirtę,

Viršuje - pilko šydo dangaus skliautai,

Kurie žvaigždes nuo jo akių paslėpę,

O tamsoje regėti tik neįžvelgiami keliai.

Be perstojo lyja melancholiškas lietus,

Stebim, kaip žiema gimdo varveklius,

Miglotas horizontas šiltą rudens rytą,

Primena, kas prarasta vasarą nematytą.