Transformacijos. Budimas iš letargo miego
Taigi vėl viskas buvo sustoję. Bet ne mano skrandis. (Ech, kaip toks rašymo būdas primena mano stilių kai man buvo apie 13 metų). Laikui bėgant labai surimtėjau, ir štai, dabar, po 7 metų, jau atrodo, kad iš viso nebemoku būti vaikiška. Kartais noriu parašyti kokią nors nesąmonę, bet viduje stabdau save, nes man juk nedera taip elgtis, aš jau didelė ir privalau būti protinga visur ir visada. Manęs išties pradeda nebedominti vaikiški reiškiniai, nors taip jau yra gana ilgą laiką, bet vis dėlto kartais pasiilgstu to nerūpestingumo, naivaus mąstymo, pasiilgstu ramybės, kurią turėjau dėl nežinojimo, dėl pasaulio nepažintumo. Ir pasiilgstu visko, kas gražina mane į tuos laikus.
Mes esame žmonės, ir nostalgiją jausti mums yra normalu, tačiau privalome išmokti gyventi subalansuotai. Į tą balansą įeina ir sugebėjimas gyventi dabartyje, priimti ją kaip lygiai tokį patį puikų reiškinį, kaip ir praeitį, džiaugtis malonumą teikiančiais momentais. Juk lygiai taip pat buvo ir tada, tiesiog dabar mes labiau pažengę. Ir mąstyti turėtume kaip pažengę individai. Dabar, kai nuo daug ko teko atsirišti save, kad tikrai galėčiau judėti į priekį, lygiai taip pat atsirišau ir nuo muzikos. Nors jaučiu lygiai tokią pačią meilę jai, manau, kad reikia išbristi iš prisirišimo jūros. Juk ir dabartinė leidžiama muzika yra ne mažiau puiki, pasirinkti turime visas galimybes, priėjimą prie jos turime taip pat, užtenka verkti, kad trūksta tokių atlikėjų, kaip 60-aisiais - 90-aisiais. Su 90-aisiais tikrai nesibaigė geros muzikos era. Ji tiesiog evoliucionavo į marmalynę, kurioje auksas yra susimaišęs su šūdais. Ir dar, šios sąvokos kiekvienam individui gali turėti ir priešingas reikšmes.
Viskas sustoję buvo, nes dar nebuvau pasiekusi to balanso, nors tada galvojau, kad viskas tęsis gražiai ir toliau. Tikriausiai, jeigu pradedi galvoti, kad viskas gerai, tai realiai būna visai priešingai. Juk gerai būti negali, gali būti tik geriau. O tas siekimas geriau vyksta nuolatos, šiame procese pertraukų nebūna. Gyvenimas negali tau suteikti pertraukų, jis kaip traukinys geležinkeliu važiuoja, ir jei nepasitrauksi nuo bėgių laiku, traukinys su visais savo keleiviais ir bagažu šaltakraujiškai tave pervažiuos. O tada beliks tik savo likučius susirinkti ir galvoti, kaip išsiversti likusį gyvenimo laikotarpį.
Aš taip pasiilgau kelionių. Jos tiek daug man suteikdavo paauglystėje. Jos padėjo man susiformuoti kaip individui, galbūt iš jų įgavau tą kosmopolitiškumą. Bet kuri kita šalis man lengvai galėjo patapti namais, vos pagyvenus joje porą dienų. Galbūt taip buvo todėl, kad man mano tikruosiuose namuose niekada nebuvo taip šilta. Visada norėjau keliauti, net jei tai būdavo paprasta išvyka į pajūrį. Tikiu, kad ta kelionių dvasia manyje išliks bent iki senatvės. Jau netrukus ir išvyksiu iš čia. Laukti jau nebedaug liko. Vyksiu į visiškai naują vietą. Ir ta nauja vieta taps mano namais.
Dabar vėl rašau savo blogą kaip senaisiais laikais. Suvokiu, kad žmonėms patinka skaityti apie kitų gyvenimus, ypač patinka svetimos dramos. Ir iš dalies tai gerai, nes galbūt jie pasimoko kažko, pasiima dalį kitų patirties, kuri gyvenime praverčia. Juk lygiai taip pat ir aš darau - mokausi iš kitų gyvenimiškos, dažnai tokios šiurkščios ir traumuojančios patirties. Šitaip mąstant man kyla klausimas, kaip tada rašyti rimtus dalykus, kam jaučiu tokį didelį sielos potraukį, jeigu eiliniam individui to visiškai nereikia? Jeigu mes gyvename tokioje visuomenėje, kuriai užtenka pačių žemiausių poreikių tenkinimo? Galbūt tai tik mano problema, ne visuomenės. Galbūt aš tiesiog esu ne ten, kur turėčiau, ne su tais žmonėmis. Bet tikiu, kad ten, kur dabar mano kelias veda, aš pagaliau priartėsiu prie to, kur mano siela ir trokšta būti.
Taigi pagaliau, po tiek daug laiko, pradedu jausti, kad tikrai pradėjau judėti gyvenime kažkur. Visą savo paauglystę buvau įstrigusi kažkokiame užburtame rate, kur nemačiau jokios išeities. Galbūt atsidūrusi kitoje vietoje aš įstrigsiu į kitą ratą, ir vėl kažkas bus ne taip, bet juk taip ir turi būti. Gyvenimas būtų ne gyvenimas, jeigu jame nebūtų problemų, viskas lengva, pasiekiama ranka, be pastangų, jeigu viskas kasdien būtų taip pat, be menkausių pokyčių. Mano praeities aš labai nustebtų, jeigu būtų pamačiusi save dabartyje. Ji niekada netikėjo, kad kada nors tokia taps. Naivi, drovi bailiukė pavirto drąsia, oria kovotoja.
Mes esame žmonės, ir nostalgiją jausti mums yra normalu, tačiau privalome išmokti gyventi subalansuotai. Į tą balansą įeina ir sugebėjimas gyventi dabartyje, priimti ją kaip lygiai tokį patį puikų reiškinį, kaip ir praeitį, džiaugtis malonumą teikiančiais momentais. Juk lygiai taip pat buvo ir tada, tiesiog dabar mes labiau pažengę. Ir mąstyti turėtume kaip pažengę individai. Dabar, kai nuo daug ko teko atsirišti save, kad tikrai galėčiau judėti į priekį, lygiai taip pat atsirišau ir nuo muzikos. Nors jaučiu lygiai tokią pačią meilę jai, manau, kad reikia išbristi iš prisirišimo jūros. Juk ir dabartinė leidžiama muzika yra ne mažiau puiki, pasirinkti turime visas galimybes, priėjimą prie jos turime taip pat, užtenka verkti, kad trūksta tokių atlikėjų, kaip 60-aisiais - 90-aisiais. Su 90-aisiais tikrai nesibaigė geros muzikos era. Ji tiesiog evoliucionavo į marmalynę, kurioje auksas yra susimaišęs su šūdais. Ir dar, šios sąvokos kiekvienam individui gali turėti ir priešingas reikšmes.
Viskas sustoję buvo, nes dar nebuvau pasiekusi to balanso, nors tada galvojau, kad viskas tęsis gražiai ir toliau. Tikriausiai, jeigu pradedi galvoti, kad viskas gerai, tai realiai būna visai priešingai. Juk gerai būti negali, gali būti tik geriau. O tas siekimas geriau vyksta nuolatos, šiame procese pertraukų nebūna. Gyvenimas negali tau suteikti pertraukų, jis kaip traukinys geležinkeliu važiuoja, ir jei nepasitrauksi nuo bėgių laiku, traukinys su visais savo keleiviais ir bagažu šaltakraujiškai tave pervažiuos. O tada beliks tik savo likučius susirinkti ir galvoti, kaip išsiversti likusį gyvenimo laikotarpį.
Aš taip pasiilgau kelionių. Jos tiek daug man suteikdavo paauglystėje. Jos padėjo man susiformuoti kaip individui, galbūt iš jų įgavau tą kosmopolitiškumą. Bet kuri kita šalis man lengvai galėjo patapti namais, vos pagyvenus joje porą dienų. Galbūt taip buvo todėl, kad man mano tikruosiuose namuose niekada nebuvo taip šilta. Visada norėjau keliauti, net jei tai būdavo paprasta išvyka į pajūrį. Tikiu, kad ta kelionių dvasia manyje išliks bent iki senatvės. Jau netrukus ir išvyksiu iš čia. Laukti jau nebedaug liko. Vyksiu į visiškai naują vietą. Ir ta nauja vieta taps mano namais.
Dabar vėl rašau savo blogą kaip senaisiais laikais. Suvokiu, kad žmonėms patinka skaityti apie kitų gyvenimus, ypač patinka svetimos dramos. Ir iš dalies tai gerai, nes galbūt jie pasimoko kažko, pasiima dalį kitų patirties, kuri gyvenime praverčia. Juk lygiai taip pat ir aš darau - mokausi iš kitų gyvenimiškos, dažnai tokios šiurkščios ir traumuojančios patirties. Šitaip mąstant man kyla klausimas, kaip tada rašyti rimtus dalykus, kam jaučiu tokį didelį sielos potraukį, jeigu eiliniam individui to visiškai nereikia? Jeigu mes gyvename tokioje visuomenėje, kuriai užtenka pačių žemiausių poreikių tenkinimo? Galbūt tai tik mano problema, ne visuomenės. Galbūt aš tiesiog esu ne ten, kur turėčiau, ne su tais žmonėmis. Bet tikiu, kad ten, kur dabar mano kelias veda, aš pagaliau priartėsiu prie to, kur mano siela ir trokšta būti.
Taigi pagaliau, po tiek daug laiko, pradedu jausti, kad tikrai pradėjau judėti gyvenime kažkur. Visą savo paauglystę buvau įstrigusi kažkokiame užburtame rate, kur nemačiau jokios išeities. Galbūt atsidūrusi kitoje vietoje aš įstrigsiu į kitą ratą, ir vėl kažkas bus ne taip, bet juk taip ir turi būti. Gyvenimas būtų ne gyvenimas, jeigu jame nebūtų problemų, viskas lengva, pasiekiama ranka, be pastangų, jeigu viskas kasdien būtų taip pat, be menkausių pokyčių. Mano praeities aš labai nustebtų, jeigu būtų pamačiusi save dabartyje. Ji niekada netikėjo, kad kada nors tokia taps. Naivi, drovi bailiukė pavirto drąsia, oria kovotoja.
Komentarai
Rašyti komentarą