Realizmas. Gyvenimo ratas. Vėl permainos
Geriu juodą kavą, ir kaip senais (ne)gerais laikais laužau galvą, ką parašyti. Rodos, mano nepastovumas yra savybė, kuri jau ištisus metus nepajudinama. Juodos kavos mėgimas - taip pat. Kai visa kita nuolat keičiasi, mano ydos (greičiausiai jos), kaip kokie monolitai išdidžiai stovi. Kadaise užsibrėžiau tikslą, vieną iš daugelio, kurio, kaip nekeista, įgyvendinti, išlaikyti nesugebėjau. Pagrinde tai buvo dėl to, kad mano mąstymas buvo užstrigęs. Ir vis iš naujo tas užburtas ratas sukasi. Išsikapstai, rodos, pradėjai viską daryti kitaip, iš naujo, nuo nulio, bet netrukus sapnas išsisklaido, gyvenimo buitis ir būtis atskleidžia tau negailestingą savo realizmą. Mėgstu realizmą literatūroje, mėgstu realizmą tapyboje, bet kai reikia susidurti su juo akis į akį, patirti jį savo kailiu, tada prasideda juodoji depresija. Tiesa, galiu pasigirti, kad depresinės būsenos manęs nebeapima taip, kaip anksčiau apimdavo. Galbūt tikrai protas, mąstymas shiftina į aukštesnį lygį. Vis dėlto, jeigu ir neleidžiu juodoms mintims mane praryti, tai nereiškia, kad jos visai nebesisuka mano galvoje. Jos ten sukiojasi, veikiamos įvairių pašalinių įtakų, bet pasisukioja, pasiblaško, ir galiausiai išeina, o išvaro jas kitos, geresnės mintys. Gyvenime tenka prievartos būdu atsigręžti į pozityvią pusę, nes jei gyvensi žiūrint į priešingą, tada tapsi gyvu lavonu. Tai mintis taip pat iš realizmo srities.
Kai pajuntu savyje didesnius pokyčius, kai atsiranda užsidegimas įgyvendinti galvoje besisukančias idėjas, tada aš vėl vaduojuosi iš užliūliavusios buities, ir pradedu į gyvenimą išleisti savo minčių vaikus. Tiesa, didesnė mano idėjų galvoje dalis taip ir pasilieka idėjomis dar keletą metų, šitaip mane kamuodamos, nes man vis pritrūksta kuro ir to lemiamo postūmio, kuris būtų aiškus ir tvirtas, kad įrodytų man, jog tikrai ne be reikalo darau tai, ką noriu daryti. Ir ką galiu pasakyti, šiame gyvenime nerandu tokio postūmio, to motyvacinio šaltinio, kuris man būtų pakankamai racionalus, pakankamai protingas, pakankamai vertas mano energijos, pasiaukojimo. Kita problema yra dar ir tokia, kad kai ateina metas įgyvendinti idėją, atsiranda pasimetimas, nežinojimas, kokiu būdu, kokiomis priemonėmis, kokią strategiją naudojant jas įgyvendinti. Ši problema tikrai nekyla tiems, kurie jau turi aiškų, suformuluotą tikslą, nes tokie tikslai reikalauja tik proto nukreipimo viena kryptimi ir ieškojimo tos informacijos, kuri atitinka kryptį. Mano atveju, viskas gerokai sudėtingiau, nes aš konkretaus tikslo neturiu, o neturiu, nes negaliu jo susiformuluoti. Susiformuluoti negaliu, nes neturiu konkrečios krypties, į ką linktų mano protas, o krypties neturiu, nes mano kelias tarsi išsišakoja į daug mažų keliukų. Kyla sunki užduotis - kaip apjungti visus tuos keliukus, kaip juos sujungus vėl grįžti į vieną aiškų kelią. Rodos, nesirinkau aš tokio kompleksinio savo proto, jis pats toks pasidarė be mano žinios ir sutikimo. Bet tenka nešti šitą nepelnytą naštą. Nešu, ir niekam nesiskundžiu, tik sau.
Nepastovumas - yda? Taip. O kaip atsikratoma tokių ydų? Štai aš vėl leidžiuosi į savi-psichoanalizes. Ar tai irgi yra yda? Jei taip, tai aš esu ne kas kita, kaip tik nesibaigiančių ydų grandinė. Kartais rimtų rimčiausiai pagalvoju, kad nėra žmogaus, kuris kada nors galėtų su manim sugyventi, vien dėl to kompleksiškumo. O gyventi su kažkuo tam, kad kasdien vyktų absurdinės dramos... Gal apsieisiu. Tokiu atveju gyvenimas vienam turi daug daugiau pranašumų. Užtenka įsigyti šunį. Su juo niekada netektų pyktis, nes abu būtume vienodo lygio.
Kai taip nukrypstu į apmąstymus apie save, nepajuntu, kaip teka laikas, kurį originaliai norėjau išnaudoti kažkam konstruktyvaus. Juk mintys apie save yra kaip duona kasdieninė, jos visada yra galvoje, tai papratimas, susigyvenimo su savimi reiškinys. Todėl kažkada reikia sukoncentruoti savo kitas mintis, atidedant į šalį prigimtinį egocentrizmą. Dabar, naujų idėjų susidėliojimo ir įgyvendimo planus pradėsiu nuo blogo dizaino pasikeitimų. Dar viena, iš daugybės, nauja pradžia.
Nežinau jau, ar ir šitas blogas yra vis dar valid. Pelėda - tai mano kadaise susikurtas avataras, kurį naudojau visur. Tačiau šiuo gyvenimo metu pradeda atrodyti, kad jos simbolis man nebetinka. Dabar verčiau jau turėčiau būti Vyturys. Išties, nebenaktinėju tiek, keliuosi gana anksti. Išmintis dabar man yra nebe toks paprastas dalykas suvokti. Galvojau, kad žinau, kas yra išmintis, kad turiu šitą savybę, bet kaip gali turėti žmogus išminties, jeigu jis dar gyvenimo beveik nepatyręs. Abejonės kyla, vis dėlto, dar tikiu, kad tai yra mano prigimtis, tik ji susimaišė, asimiliavosi su naujomis patirtimis, naujomis gyvenimo išraiškų perspektyvomis. Vis dėlto, tikiu, kad tai, kas buvo pradžioje, visada žmoguje pasilieka. Savo šaknų iš žmogaus neišrausi.
Kai pajuntu savyje didesnius pokyčius, kai atsiranda užsidegimas įgyvendinti galvoje besisukančias idėjas, tada aš vėl vaduojuosi iš užliūliavusios buities, ir pradedu į gyvenimą išleisti savo minčių vaikus. Tiesa, didesnė mano idėjų galvoje dalis taip ir pasilieka idėjomis dar keletą metų, šitaip mane kamuodamos, nes man vis pritrūksta kuro ir to lemiamo postūmio, kuris būtų aiškus ir tvirtas, kad įrodytų man, jog tikrai ne be reikalo darau tai, ką noriu daryti. Ir ką galiu pasakyti, šiame gyvenime nerandu tokio postūmio, to motyvacinio šaltinio, kuris man būtų pakankamai racionalus, pakankamai protingas, pakankamai vertas mano energijos, pasiaukojimo. Kita problema yra dar ir tokia, kad kai ateina metas įgyvendinti idėją, atsiranda pasimetimas, nežinojimas, kokiu būdu, kokiomis priemonėmis, kokią strategiją naudojant jas įgyvendinti. Ši problema tikrai nekyla tiems, kurie jau turi aiškų, suformuluotą tikslą, nes tokie tikslai reikalauja tik proto nukreipimo viena kryptimi ir ieškojimo tos informacijos, kuri atitinka kryptį. Mano atveju, viskas gerokai sudėtingiau, nes aš konkretaus tikslo neturiu, o neturiu, nes negaliu jo susiformuluoti. Susiformuluoti negaliu, nes neturiu konkrečios krypties, į ką linktų mano protas, o krypties neturiu, nes mano kelias tarsi išsišakoja į daug mažų keliukų. Kyla sunki užduotis - kaip apjungti visus tuos keliukus, kaip juos sujungus vėl grįžti į vieną aiškų kelią. Rodos, nesirinkau aš tokio kompleksinio savo proto, jis pats toks pasidarė be mano žinios ir sutikimo. Bet tenka nešti šitą nepelnytą naštą. Nešu, ir niekam nesiskundžiu, tik sau.
Nepastovumas - yda? Taip. O kaip atsikratoma tokių ydų? Štai aš vėl leidžiuosi į savi-psichoanalizes. Ar tai irgi yra yda? Jei taip, tai aš esu ne kas kita, kaip tik nesibaigiančių ydų grandinė. Kartais rimtų rimčiausiai pagalvoju, kad nėra žmogaus, kuris kada nors galėtų su manim sugyventi, vien dėl to kompleksiškumo. O gyventi su kažkuo tam, kad kasdien vyktų absurdinės dramos... Gal apsieisiu. Tokiu atveju gyvenimas vienam turi daug daugiau pranašumų. Užtenka įsigyti šunį. Su juo niekada netektų pyktis, nes abu būtume vienodo lygio.
Kai taip nukrypstu į apmąstymus apie save, nepajuntu, kaip teka laikas, kurį originaliai norėjau išnaudoti kažkam konstruktyvaus. Juk mintys apie save yra kaip duona kasdieninė, jos visada yra galvoje, tai papratimas, susigyvenimo su savimi reiškinys. Todėl kažkada reikia sukoncentruoti savo kitas mintis, atidedant į šalį prigimtinį egocentrizmą. Dabar, naujų idėjų susidėliojimo ir įgyvendimo planus pradėsiu nuo blogo dizaino pasikeitimų. Dar viena, iš daugybės, nauja pradžia.
Nežinau jau, ar ir šitas blogas yra vis dar valid. Pelėda - tai mano kadaise susikurtas avataras, kurį naudojau visur. Tačiau šiuo gyvenimo metu pradeda atrodyti, kad jos simbolis man nebetinka. Dabar verčiau jau turėčiau būti Vyturys. Išties, nebenaktinėju tiek, keliuosi gana anksti. Išmintis dabar man yra nebe toks paprastas dalykas suvokti. Galvojau, kad žinau, kas yra išmintis, kad turiu šitą savybę, bet kaip gali turėti žmogus išminties, jeigu jis dar gyvenimo beveik nepatyręs. Abejonės kyla, vis dėlto, dar tikiu, kad tai yra mano prigimtis, tik ji susimaišė, asimiliavosi su naujomis patirtimis, naujomis gyvenimo išraiškų perspektyvomis. Vis dėlto, tikiu, kad tai, kas buvo pradžioje, visada žmoguje pasilieka. Savo šaknų iš žmogaus neišrausi.
Komentarai
Rašyti komentarą